AR ŽINAU, AR MOKU?

Patyrę kūno kultūros ir sporto specialistai tikriausiai ne kartą įsitikino, kad lėšų ir materialinių išteklių stoką tam tikra dalimi galima kompensuoti geru trenerių profesiniu pasirengimu ir patirtimi, tačiau jeigu to nėra, jokios lėšos ar materialiniai resursai nepadės. Priešingai – tyko daugybė pavojų. Europoje jau ne kartą bandyta parengti ir įgyvendinti trenerių kvalifikacinių kategorijų sistemas ir profesinio pasirengimo reikalavimus. VšĮ Lietuvos sporto informacijos centras čia pateikia, kaip viename iš buvusių projektų bandyta nustatyti, ką turi žinoti ir ką turi mokėti ketvirtos kategorijos (atitinkančios Lietuvos nacionalinę kategoriją) treneris. Aukščiausiai – penktai kategorijai buvo priskiriami vyr. treneriai, pasirengę vadovauti trenerių kolektyvams. Apie kitus europinius ir nacionalinius projektus bei sprendimus galite sužinoti žurnalo „Treneris“ 2005 m. Nr. 4 ir 2007 m. Nr. 3.
O kaip bus Lietuvoje?

BENDRIEJI TRENERIŲ RENGIMO EUROPOJE PRINCIPAI

1. Darbas sporto srityje – tai darbas su žmonėmis.
2. Sportinė veikla, ypač dalyvavimas aukšto rango varžybose, reikalauja iš sportininkų didelių psichologinių bei fizinių pastangų ir gali padaryti fizinės žalos.
3. Darbas sporto, ypač didelio meistriškumo, srityje reikalauja didelės atsakomybės, atitinkamos kompetencijos ir vertinimo: kuo didesnė atsakomybė, tuo didesnė kompetencija ir vertinimas.
4. Visai sporto sistemai, ypač didelio meistriškumo sportui, reikalingi įvairiapusiškų sugebėjimą specialistai.
5. Šiuo metu reikalingi nuolatiniai fundamentalūs tyrimai, siekiant moksliškai pagrįsti didelio meistriškumo ir elitinių sportininkų rengimą. Daugelyje mokslo centrų atliekami taikomieji moksliniai tyrimai, padedantys mokslininkams, treneriams ir sportininkams kūrybiškai bendradarbiauti. Ir fundamentaliems, ir taikomiesiems tyrimams būtina mokslinė kontrolė ir valstybinė priežiūra, siekiant išlaikyti mokslinius ir etikos standartus.
Kompetencija:
Atsakomybė už visų lygių sportininkų treniravimą, trenerių rengimą, už pagalbą ir organizacinę veiklą, paremtą įvairiapusišku bendruoju ir specialiuoju sportiniu išsilavinimu.
Veiklos sritys:
– planuoja, vadovauja ir vertina treniruojamąjį darbą;
– koordinuoja treniruojančio personalo darbą;
– parengia strategiją ir organizuoja talentų išaiškinimą;
– apibrėžia mokslinių tyrimų temas ir organizuoja mokslinę tiriamąją veiklą;
– kooperuoja trenerių rengimą, analizuoja poreikius, sudaro programas ir rengia mokomąją medžiagą;
– planuoja sportinę veiklą, ją organizuoja ir jai vadovauja;
– nuolat atnaujina savo srities žinias.

KĄ TURI ŽINOTI IR MOKĖTI TRENERIS?

1. Technika
Pagrindinės žinios:
– technikos tobulinimas (pvz., įvairesni gabumai ir įgūdžiai, geriau pakeliama įtampa; asmeninis kūrybingumas ir sugebėjimai);
– sudėtingesni taktikos įgūdžiai (pvz., sudėtingesnės žaidimo sistemos) ir sportininkų sugebėjimas operatyviau priimti sprendimus (pvz., sugebėjimas reaguoti į įvairias varžybų situacijas, sunkumus ir įtampą);
– varžybų strategijos planavimas (pvz., oponento stipriųjų ir silpnųjų pusių analizė);
– sudėtingesni analitiniai įgūdžiai (pvz., 3D kompiuteris, videoanalizė, visapusiška varžybų analizė);
– kiekybinė biomechaninė analizė techninėse sporto šakose;
– pagrindinė biomechanikos literatūra.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– nustatyti elitinių sportininkų technikos poreikius;
– vystyti ir tobulinti didelio meistriškumo sportininkų technikos ir taktikos įgūdžius bei techniką;
– analizuoti naujas technikas ir kompleksiškesnes taktikas, ieškoti būdų, kaip su jomis supažindinti ir jas tobulinti;
– analizuoti techniką ir taktiką, remiantis atitinkamos sporto šakos principais ir metodais;
– interpretuoti ir įvertinti rezultatų analizės reikšmę;
– pagal analizės rezultatus spręsti, ar reikalingi technikos pakeitimai;
– parinkti ir pasiūlyti tinkamą techninio rengimo programą didelio meistriškumo sportininkams;
– aiškinti sporto šakos technikos ir taktikos reikalavimus didelio meistriškumo sportininkams;
– sudaryti sąlygas elitiniams sportininkams tobulėti, mokytis ir įvertinti savo tobulėjimą;
– sudaryti individualias elitinių sportininkų techninio rengimo programas, joms vadovauti ir įvertinti jų įvykdymą;
– vertinti įgūdžių testus pagal patikimumą, pagrįstumą ir objektyvumą;
– apžvelgti pagrindinę biomechanikos literatūrą ir atrinkti informaciją, susijusią su savo sporto šaka ir trenerio darbu.

2. Fiziologija
Pagrindinės žinios:
– energetinių sistemų biochemija (Krebso ciklas);
– treniruočių ir varžybų aukštikalnėse bei įvairiomis klimato sąlygomis fiziologinis poveikis;
– kraujo dopingas, aukščiai ir eritropoeitinas;
– ryšys tarp pieno rūgšties kiekio kraujyje ir energijos apykaitos sistemos;
– persitreniravimo fiziologiniai pagrinda;
– nuovargio fiziologiniai pagrindai;
– treniruočių programų kontrolė ir jų pritaikymas prie įvairių situacijų;
– testavimo fiziologiniai pagrindai;
– laboratorinių ir lauko testų duomenų aiškinimas;
– pagrindinė sporto fiziologijos literatūra.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– kontroliuoti ir pritaikyti fizinio rengimo programas prie naujų sąlygų;
– išaiškinti kraujo dopingo ir eritropoeitino (EPO) fiziologinį poveikį, keliamą pavojų ir antidopingo priemones;
– svarstyti teorijas ir tirti pieno rūgšties lygį kraujyje bei energijos apykaitos sistemas;
– įvertinti didžiausio meistriškumo sportininkų fizinio pasirengimo efektyvumą;
– charakterizuoti ir paaiškinti kiekvieno bendro fizinio pasirengimo aspekto testavimo laboratorijoje ir treniruotės metu metodiką;
– aiškinti duomenis, gautus testuojant laboratorijoje ir treniruotės metu bei konsultuoti sportininkus dėl jų fizinės būklės;
– taikyti sisteminį planavimą, siekiant optimaliai išnaudoti treniruočių laiką;
– sudaryti didelio meistriškumo sportininkų individualias treniruočių programas ketverių metų ciklui, jas pritaikyti ir kontroliuoti;
– susipažinti su pagrindine sporto fiziologijos literatūra ir atrinkti informaciją, susijusią su savo sporto šaka ir trenerio darbu.

3. Mityba
Pagrindinės žinios:
– biocheminė maisto medžiagų tarpusavio sąveika;
– mitybos sociologija;
– sugebėjimas atpažinti piktnaudžiavimo maistu, alkoholiu, vaistais pagrindines formas, poveikį ir simptomus;
– kūno struktūros ir sveikatos įvertinimas;
– išsamesnės žinios apie gyventojų grupių (vaikų, moterų) poreikius.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– paaiškinti angliavandenių svarbą visiems sportininkams;
– suprasti socialinę įtaką maisto ir gėrimo vartojimo specifikai;
– įvertinti kūno struktūros ypatybes;
– vadovauti subalansuotai mitybai ir teikti patarimus, susijusius su gyvenimo būdu ir sportu;
– rekomenduoti mitybos sistemas, atitinkančias kūno struktūrą, svorį, sportinius tikslus, gyvenimo būdą ir kt.;
– sudaryti subalansuotas dietas;
– atpažinti piktnaudžiavimo maistu, alkoholiu bei vaistais simptomus ir pasiųsti pas atitinkamus specialistus.

4. Psichologija
Pagrindinės žinios:
– motorinės kontrolės informacijos apdorojimo modelis;
– sudėtingesnės atminties ir įgūdžių formavimosi teorijos;
– gilesnės žinios apie įvairias protinių įgūdžių technikas: relaksaciją, vaizdinius, koncentraciją ir dėmesį, kognityvinį perstruktūravimą;
– pastiprinimo ir elgesio modifikacijos technikų teorija ir praktika;
– aukšto lygio varžybų psichologija;
– psichologinės pakraipos technikų stipriosios pusės ir trūkumai;
– pagrindinė sporto psichologijos literatūra.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– naudoti motorinės kontrolės informacijos apdorojimo modelį praktikoje;
– apibūdinti atminties ir su trenerio darbu susijusių įgūdžių formavimosi teorijas;
– sudaryti treniravimosi ir trenerio darbo sistemas, leidžiančias optimizuoti įgūdžių formavimą ir perkėlimą;
– įvertinti psichologinius faktorius, turinčius įtakos treniravimuisi ir dalyvavimui varžybose;
– naudoti atitinkamas teorijas, aiškinant nerimo, susijaudinimo ir dėmesio kontrolės technikas;
– taikyti protinių įgūdžių technikas kontrolės modeliui;
– paaiškinti teorines perspektyvas, pagrindžiančias tokių psichologinių įgūdžių, kaip atsipalaidavimas, vaizdiniai, dėmesio kontrolė ir kognityvinė elgesio intervencija, tobulinimo technikas;
– paaiškinti ir taikyti pagrindinius pastiprinimo ir elgesio modifikacijos technikų principus;
– daryti vaizdinių aprašymus, padėti sudarant pasirengimo varžyboms programas, išmokyti efektyvios saviįtaigos strategijos;
– žinoti pagalbos šaltinius sporto psichologijoje;
– artimai bendradarbiauti su sporto psichologais;
– sudaryti psichologinio rengimo programą sportininkams, besirengiantiems aukščiausio lygio varžyboms, jai
vadovauti ir kontroliuoti;
– kurti būdus, kaip įvertinti surinktą informaciją apie sportininko prieš varžybinį, varžybinį ir po varžybinį elgesį;
– paaiškinti stipriąsias ir silpnąsias psichologinio profiliavimo technikų puses;
– supažindinti su pagrindine sporto psichologijos literatūra ir atrinkti informaciją, susijusią su savo sporto šaka ir trenerio darbu.

5. Planavimas ir valdymas
Pagrindinės žinios:
– uždaviniai ir reikalavimai (technikos, taktikos ir psichologijos) aukšto lygio varžyboms;
– atsitiktinumų numatymas ir problemų sprendimas;
– treniruočių vientisumo, balanso ir progreso principai, ketverių metų ciklo periodizacija;
– rezultatų fiksavimo varžybų metu sistemos;
– testai laboratorijose ir treniruočių metu: administravimas, tvarkaraščių sudarymas, protokolai, ekspertizė ir reikalavimai fiksuojamiems duomenims;
– testų duomenų (žodinių, rašytinių) interpretavimo, įvertinimo ir panaudojimo principai;
– konfidencialumo ir pagarbos asmenybei principai;
– testų rezultatų ir jų uždavinių fiksavimo, apdorojimo ir saugojimo metodai;
– treniravimo ir testavimo programų vykdymo savikontrolės, peržiūrėjimo, analizės ir atsiskaitymo būdai.
Kompetencija. Treneris turi sugebėti:
– įvardinti ir įvertinti aukšto lygio varžybų reikalavimus, iškelti ir sugrupuoti tikslus pagal svarbą;
– sudaryti ketverių metų ciklo treniruočių ir varžybų programą, jai vadovauti, kontroliuoti ir įvertinti jos vykdymą;
– kontroliuoti ir derinti treniruočių programas ir varžybų tvarkaraščius prie kintančių reikalavimų ir aplinkybių; – paruošti efektyvią rezultatų fiksavimo varžybų metu sistemą;
– parinkti tinkamus laboratorinius ir lauko testus, planuoti ir vadovauti jų vykdymui;
– aptarti, įvertinti ir panaudoti testų rezultatus; informuoti sportininkus ir naudoti gautą informaciją, planuojant didelio meistriškumo sportininkų treniruotes;
– fiksuoti, ·apdoroti ir saugoti testų rezultatus;
– tobulinti ir pritaikyti savikontrolės metodus;
– kontroliuoti, analizuoti ir peržiūrėti trenerių darbo ir treniravimosi programas, pateikti ataskaitą raštu ar žodžiu;
– įvardinti, patvirtinti ir demonstruoti pagįstas ir objektyvias trenerio darbo efektyvumo įvertinimo metodikas.

6. Vaikų sportas
Pagrindinės žinios:
– vaikų požiūrio į sportą ir varžybas formavimas;
– gilesnis vystymosi fiziologijos ir psichologijos supratimas;
– motyvai, apdovanojimai ir nuobaudos;
– talentų išaiškinimas ir atranka;
– nuovargis, persitreniravimas ir varžybinis pervargimas;
– traumos ir ligos.
Kompetencija. Treneris turi sugebėti:
– formuoti vaikų supratimą apie varžybinį sportą;
– treniruodami vaikus, atsižvelgti į jų vystymosi perspektyvą;
– įvardinti faktorius, kurie gali labai pagerinti vaikų fizinį ir protinį išsivystymą;
– įvardinti pagrindinius vaikų atrankos faktorius;
– rasti būdus, kaip padidinti vaikų atkaklumą ir atsidavimą sportui, kaip sumažinti metančių sportą vaikų skaičių;
– laiku pastebėti nuovargio, persitreniravimo bei varžybinio pervargimo požymius ir tinkamai reaguoti;
– žinoti traumų bei ligų požymius ir imtis reikiamų priemonių;
– paaiškinti, kaip atrenkami vaikai, kaip nustatomi ir vystomi jų sugebėjimai.

7. Saugumas ir traumos
Pagrindinės žinios:
– dažniau pasitaikančių traumų ir ligų požymiai bei simptomai;
– ekipiruotės ir sportinių įrenginių saugumas, batų gamybos technologija;
– gilesnis traumų, jų gydymo ir atsistatymo fiziologijos supratimas;
– traumų ir reabilitacijos psichologija;
– ginčytini pratimai ir priemonės;
– išsamesnės žinios apie traumų profilaktiką, įskaitant sveikatos būklės testavimą ir reabilitaciją;
– pagrindinės žinios apie gydymo priemones (pvz., ultragarsas, lazeris);
– moksliškesnės žinios apie polinkį traumoms ir ligoms.
Kompetencija. Treneris turi sugebėti:
– nustatyti dažniau pasitaikančių traumų ir ligų simptomus;
– paaiškinti atskirų grupių jautrumą tam tikroms traumoms ir ligoms;
– rekomenduoti sportininkams ekipiruotę ir avalynę, atitinkančią individualius poreikius ir padedančią išvengti traumų;
– įvardinti abejotinus pratimus, galinčius tapti traumos priežastimi;
– dirbti su pagalbiniu medicinos personalu, užtikrinant reabilitacijos procesą;
– žinoti individualius psichologinius reagavimo į traumą, reabilitacijos ir grįžimo į sportinę veiklą skirtumus ir atsižvelgti į tai;
– supažindinti sportininkus su naujausiais draudžiamų ir leidžiamų vartoti vaistų sąrašais.

8. Žmonių su negalia sportas
Pagrindinės žinios:
– sociologiniai invalidumo faktoriai, susiję su sportine veikla;
– fiziologiniai pakenkimo sveikatai faktoriai, susiję su sportine veikla;
– psichologiniai invalidumo faktoriai, susiję su sportine veikla;
– pažangus sutrikusio intelekto sportininkų treniravimas ir mokymas;
– pažangus žmonių su sunkia fizine negalia treniravimas;
– žmonių su negalia sporto programų sudarymas ir jų vykdymo priežiūra;
– technikos tobulinimo stebėjimas, analizė ir panaudojimas;
– sportuojančių žmonių su negalia vartojami medikamentai;
– klasifikacijos sistemos ir varžybinio sporto struktūros;
– sportininkų ekipuotė, taisyklės, adaptacija;
– agentūros ir asmenys, galintys teikti paramą sportinei veiklai.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– įvardinti ir aptarti sociologinius faktorius, galinčius turėti įtakos sportinei veiklai;
– įvardinti ir apibūdinti sveikatos sutrikimus, aptarti tokių asmenų galimą dalyvavimą sportinėje veikloje;
– aptarti psichologinius faktorius, galinčius turėti įtakos sportinei veiklai;
– sudaryti treniruočių programas, kuriomis būtų patenkinami sportuojančių sutrikusio intelekto žmonių mokymo poreikiai;
– sudaryti treniruočių programas, kurios atitiktų sportuojančių žmonių su sunkiais fiziniais sutrikimais poreikius;
– apibūdinti ir pritaikyti žmonių su negalia priežiūros strategijas;
– apibūdinti ir pritaikyti sportuojančių žmonių su negalia veiklos stebėjimo, analizės ir poveikio metodus;
– įvardinti žmonių su negalia dažniau vartojamas medicinos priemones ir vaistus;
– įvardinti ir aptarti tinkamą paramą žmonių su negalia sportinei veiklai.

9. Metodologija
Pagrindinės žinios:
– skirtingi treniruočių proceso modeliai;
– faktoriai, veikiantys treniruočių procesą;
– skirtingų treniravimo stilių analizė, pabrėžiant efektyvų kontaktą su sportininkais ir skatinimą patiems jausti didesnę atsakomybę dėl savo treniruočių;
– faktoriai, efektyvinantys praktiką;
– faktoriai, turintys įtakos teigiamiems išgyvenimams sporte;
– bendravimo įvairiose situacijose įgūdžiai;
– konfliktų sprendimo įgūdžiai;
– ryšiai tarp trenerio, sportininko ir komandos;
– pagalbinės grupės (sporto fiziologo, biomechaniko, psichologo) vaidmuo treniruotėse, varžybose ir kelionėse;
– pažangūs didelio meistriškumo sportininkų treniravimo metodai ir treniruočių programos;
– varžybų uždaviniai;
– prognozuojami ir neprognozuojami veiksniai, galintys turėti įtakos varžybose;
– prieš varžybinė, varžybinė ir po varžybinė trenerių strategija;
– trenerio darbo efektyvumo kriterijai;
– pagrindinė su sportu susijusi literatūra;
– problemų sprendimas, hipotezės ir tyrimų planavimas;
– statistiniai testai.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– apibūdinti ir paaiškinti treniruočių proceso modelius;
– išskirti faktorius, veikiančius jų sporto šakos treniruočių procesą;
– parinkti aukšto meistriškumo sportininkams tinkamą treniruočių metodiką;
– analizuoti parengia mojo etapo treniruočių efektyvumą;
– įvardinti faktorius, lemiančius teigiamus išgyvenimus sporte;
– numatyti varžybų tikslus ir patvirtinti atranką;
– planuoti ir valdyti varžybinį etapą, atsižvelgiant į prognozuojamus ir neprognozuojamus faktorius, galinčius turėti įtakos rezultatams;
– vadovauti pagalbinei grupei (fiziologui, biomechanikui, psichologui);
– pasirinkti tinkamiausią bendravimo būdą skirtingose situacijose;
– pozityviai spręsti konfliktus;
– analizuoti savo stipriąsias ir silpnąsias puses;
– kritiškai įvertinti trenerio darbo efektyvumo vertinimo kriterijus;
– perkelti trenerio darbo problemas į mokslinius tyrimus;
– susipažinti su literatūra, SUSijusia su sporto discip– linomis;
– planuoti, vykdyti ir aprašyti tyrimus, skirtus trenerio darbo problemų analizei;
– analizuoti ir interpretuoti duomenis, susijusius su iškelta hipoteze, naudojantis atitinkama literatūra;
– pritaikyti gautus duomenis trenerio darbe;
– mokėti pasinaudoti treniravimo praktikoje įgyta is įgūdžiais, duomenimis, žiniomis;
– įvertinti pirminius savo darbo patirties šaltinius.

10. Vadyba
Pagrindinės žinios:
– šalies ir tarptautiniai kontaktai, dalyvavimas organizacijose;
– sporto mokslininkų ir kito pagalbinio personalo vaidmuo ir organizavimas;
– administracijos vaidmuo;
– individualus ir komandinis aukščiausio lygio sportininkų rengimas;
– vadybos supratimas (organizacinės struktūros ir apribojimai);
– misijos bei organizacinių tikslų apibrėžimas, verslo ir vadybos planai;
– vadovavimo stiliai;
– naujausia technologija;
– trenerių rengimo ir treniravimo sistemų palyginimas;
– konsultavimo (mentoring) principai;
– trenerių darbo įvertinimo principai.
Kompetencija. Treneriai turi sugebėti:
– palaikyti ryšius (taip pat ir su įvairiomis organizacijomis) vietos, regiono,šalies ir tarptautiniu lygiu;
– dirbti kartu su sporto mokslininkais ir kitu pagalbiniu personalu;
– koordinuoti trenerių ir pagalbinio personalo grupės veiklą;
– užtikrinti sklandžius ryšius tarp reikalavimų treniravimui bei varžyboms ir sporto administracinių reikalavimų;
– koordinuoti individualų ir komandinį aukščiausio lygio sportininkų rengimą;
– įvardinti savo organizacijos struktūrą, jos funkcionavimą veikiančius faktorius ir potencialius vadybos proceso trukdžius;
– įvertinti vadovavimo stilių, savo stipriąsias ir silpnąsias puses;
– parengti veiksmų planus, skirtus tobulinti organizacinei struktūrai, vadybos sistemoms ir vadovavimo stiliui;
– naudotis asmeniniu kompiuteriniu (dirbti teksto redaktoriumi, Exel'iu, su duomenų bazėmis ir kt.);
– naudotis technikos naujovėmis informacijai gauti;
– apibūdinti technologiją, galinčią patobulinti jų, kaip trenerių, darbą;
– kritiškai analizuoti trenerių rengimo ir tobulinimo sistemas;
– kritiškai analizuoti vietines trenerių rengimo ir tobulinimo sistemas, rekomenduoti patobulinimus ir juos pagrįsti;
– paaiškinti ir pademonstruoti efektyvius konsultavimo įgūdžius;
– rasti, pagrįsti ir pademonstruoti patikimus, pagrįstus ir objektyvius trenerių darbo efektyvumo įvertinimo būdus.